Baltijos kelias_Ukmerges plentas-17km_039-small

Kelias į Lietuvos laisvę: kaltinimai išdavyste, kraujo kvapas ir istorinis lūžis

1989 m. vasarą buvo sprendžiamas Lietuvos likimas. Šalies nepriklausomybės atkūrimo siekiantys lyderiai ieškojo bendrų pozicijų, stengėsi nepatekti į Kremliaus spendžiamus spąstus ir baiminosi kraujo praliejimo.
Šie istoriniai įvykiai trečiadienį prisiminti Seime, minint Lietuvos nepriklausomybei labai svarbaus dokumento – Gotlando komunikato – pasirašymo 25-ąsias metines.
Baimė dėl kraujo praliejimo – nuolatinė palydovė
Lietuvos Nepriklausomybės Akto ir Gotlando komunikato signataras, advokatas, buvęs Lietuvos advokatų tarybos pirmininkas Kazimieras Motieka prisiminė, kad 1989 m. vasara Lietuvos nepriklausomybės siekiantiems judėjimams – Sąjūdžiui ir ne tik – buvo įtampos ir baimės kupinas metas.

Kelias į Lietuvos laisvę: kaltinimai išdavyste, kraujo kvapas ir istorinis lūžis
„Radikalių Maskvos žygių mes nuolatos laukėme. Tame tarpe – ir kruvinų žygių“, – specialiame renginyje Seime kalbėjo K. Motieka.
Pasak jo, būtent nenorint duoti Maskvai motyvo panaudoti smurtą prieš Lietuvos žmones ir buvo „gesinamos“ radikalesnės iniciatyvos.
„Ne kartą buvome iš jų pusės pavadinti išdavikais ir panašiai. Bet galų gale atėjo laikas, kada Sąjūdis ir Lietuvos laisvės lyga rado kontaktą. Ir ačiū Dievui, kad šita radikali organizacija, o taip pat ir ta nuosaikioji organizacija, kokia buvo Lietuvos persitvarkymo Sąjūdis, rado bendrą kalbą. Ir iš tikrųjų tada pasijuto, kad mes drauge galime tikrai daug pasiekti“, – prisiminė K. Motieka.
Ir kuriozas – kaip Švedijoje atspausdinti lietuvišką dokumentą?
Švedijos Gotlando saloje pasirašytas komunikatas įtvirtino vieningą lietuvių tautos nepriklausomybės siekį – jį pasirašė Lietuvos nepriklausomybės siekiančių organizacijų, tuometės Lietuvos komunistų partijos ir lietuvių išeivijos atstovai. Anot K. Motiekos, Gotlande susirinkę įvairių organizacijų atstovai neplanavo priimti tokio dokumento – tačiau idėja kilo spontaniškai.
Tiesa, istorinis dokumentas neapsiėjo be kuriozo. Mat dokumentą reikėjo atspausdinti, o spausdinimo mašinėlių amžiuje buvo galima tik pasvajoti apie lietuviškų rašmenų atspausdinimą Švedijos saloje.
„Žinote, parašyti atsisėdus su plunksna tekstą – tai vienas dalykas. Bet gi reikia jį atspausdinti. Tada Gotlande mes niekur neradome nei lietuviškos spausdinimo mašinėlės, nei kokio kitokio prietaiso. Paskui radome seną švedų kalbos mašinėlę. Ir jeigu jūs kada skaitysit šitą tekstą, pamatysit, kad raidės buvo sutvarkytos taip, kad galima būtų suprasti, kad tai parašyta taisyklinga lietuvių kalba. Ir raidės tokios iškraipytos, ir „kabliukai“ virš raidžių uždėti“, – šyptelėjo K. Motieka.
Klasta Maskvoje
K. Motieka taip pat prisiminė Sąjūdžio reikalavimą, kad sovietų valdžia pripažintų slaptųjų Molotovo-Ribbentropo pakto protokolų buvimą. Šiuo klausimu dirbo speciali komisija, vadovaujama Sovietų sąjungos komunistų partijos sekretoriaus Aleksandro Jakovlevo.
„Mes paruošdavome nutarimo projektus ir pristatydavome į posėdžius, tiesiog A. Jakovlevo kabinete. Paskui sako – reikia dar apšlifuoti, dar apsvarstyti. Ir palikdavo tenai. Sako, kitam posėdyje eisim toliau. Ateiname į kitą posėdį – to projekto nei žymės nėra. Parašyta kažkoks Centro komiteto pareigūnų tekstas, kuris neturi nieko bendra su tuo, ką mes svarstėme ir kokį projektą palikome“, – prisiminė K. Motieka.
Pasak jo, A. Jakovlevas netgi slėpė originalius dokumentus, kuriais Molotovo-Ribbentropo pakte įtvirtintas slaptas susitarimas dėl Europos padalijimo tarp sovietų ir nacių.
„Pirmajame posėdyje liaudies deputatų suvažiavimas balsavo prieš (slaptųjų protokolų pripažinimą negaliojančiais – DELFI). Ir sako, kad nėra originalų. Tokia nuomonė buvo skleidžiama, kad tokių originalų Tarybų sąjunga neturi. Kad čia yra tiktai kopijos, kad tos kopijos galbūt ir netikros. (…)
Po to posėdžio (antruoju bandymu slaptieji protokolai buvo pripažinti – DELFI) A. Jakovlevas pranešė, kad už jo kabineto sienos seifas yra. Ir tame seife šitie dokumentai gulėjo – originalai. Tiktai Michailas Gorbačiovas ir kiti, pasirodo, nenorėjo jų rodyti“, – sakė K. Motieka.
Pasak jo, čia buvo galima dar sykį įsitikinti M. Gorbačiovo linija – paskutinis Sovietų sąjungos vadovas Baltijos šalims siūlė ir „savarankiškumą“, ir „nepriklausomybę“, bet tik tokią nepriklausomybę, kuriai nereikalingas pasitraukimas iš Sovietų sąjungos.
Č. Laurinavičius: apie politines audras ir A. Brazauską „ant sparnų“
Istorikas, politologas, humanitarinių mokslų daktaras Česlovas Laurinavičius renginyje pabrėžė, kad Gotlando komunikatas yra ypatingos svarbos dokumentas – jis netgi laikytinas svarbiu lūžio tašku Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo istorijoje.
„Gotlando komunikatas buvo pasirašytas per, iš esmės, istorinio lūžio momentą“, – teigė Č. Laurinavičius.
Pasak jo, vienas svarbiausių Gotlando komunikato aspektų – tai, kad savo parašus ant šio dokumento padėjo tiek Sąjūdžio, tiek Laisvės lygos, tiek išeivijos, tiek Lietuvos komunistų partijos (LKP) atstovai.
Kelias į Lietuvos laisvę: kaltinimai išdavyste, kraujo kvapas ir istorinis lūžis
„Parašai po Gotlando komunikatu liudijo, kad lietuviams, kaip tautai, pavyko įveikti iki tol pakankamai rimtus juos skaldžiusius barjerus. (…) Gotlando komunikatas taip pat liudijo, kad atsirado pagrindas susitarimui tarp politinių jėgų pačioje Lietuvoje. Tarp radikaliausios Lietuvos laisvės lygos, tarp centro pozicijas užimančio Sąjūdžio ir tarp atsargiausias, jei ne konservatyviausias pozicijas atstovaujančios LKP. Buvo rastas esminis, visus siejantis ryšys – būtent lietuvybė ir ja pagrįstos valstybės siekis“, – sakė Č. Laurinavičius.
Anot istoriko, iki Gotlando komunikato buvo galima kalbėti apie susiskaldžiusias prodemokratines jėgas bei pozicijas tvirtinančią LKP.
„Nuo tų metų birželio vidurio Lyga ėmė rinkti parašus po reikalavimu išvesti iš Lietuvos sovietinę okupacinę kariuomenę. Pagrindinėje jėgoje – Sąjūdyje – nuomonės skyrėsi. Sąjūdžio seimo penktosios sesijos, kuri įvyko birželio 18 d., eiga liudija, kad vadovybė buvo linkusi vengti radikalių veiksmų ir norėjo tęsti nuosaikaus bei pastovaus spaudimo valdžiai politiką. Tačiau dalis Sąjūdžio organizacijų, ypač kauniečiai, reikalavo griežtesnio kurso. (…) Sesijos eiga liudija, kad vos vos neįvyko skilimas. Jo pavyko išvengti. Bet neapibrėžtumas Sąjūdžio vadovybėje liko.
Tuo tarpu LKP vadovybei su Algirdu Brazausku priešaky po minėto suvažiavimo – tarsi sparnai būtų išaugę. Vieną iniciatyvą keitė kita. Tiesa, tos iniciatyvos neretai buvo pozityvus atsakas į anksčiau Sąjūdžio keltus reikalavimus. Pavyzdžiui, LTSR Auščiausioji taryba paskelbė įsaką, pagal kurį birželio 14-oji buvo paskelbta Gedulo ir vilties diena. Kaip tik tuo metu baigtas atstatyti Trijų kryžių paminkas. Pasirūpinta tremtinių palaikų pervežimu į Lietuvą. Beje, pasinaudojant ir „Aeroflot“ paslaugomis. Visos šios akcijos liudija, kad valdžia stengėsi neatsilikti nuo Sąjūdžio bei jo pakeltos tautos reikalavimų. Beje, kai kuriems Sąjūdžio aktyvistams buvo pasiūlyta užimti aukštus valdžios postus“, – teigė Č. Laurinavičius.
Pasak jo, A. Brazausko vadovaujama LKP laviravo tarp „nacionalinio komunizmo ir eurokomunizmo konceptų“. Šioje sistemoje esą komunistų partija Lietuvoje turėjo išlaikyti dominuojančias pozicijas, paliekant dalį arenos kitoms politinėms jėgoms.
„Kaip bebūtų, bet tuometinėje Sovietų sąjungoje tai buvo išties nauja ir pakankamai drąsi iniciatyva“, – pridūrė istorikas.
Pasak jo, 1989 m. liepos viduryje Sąjūdis tarsi atgimė.
„Beje, liepos mėnesį Sąjūdžiui faktiškai vadovavo Romualdas Ozolas. Nes tuometinis vadovas V. Landsbergis gana ilgam vizitui buvo išvykęs į Jungtines Valstijas. (…) Sąjūdis ima aktyviai ir ženkliai radikalėti. Buvo nutarta prisijungti prie Laisvės lygos iniciatyvos rinkti parašus po reikalavimu išvesti iš Lietuvos sovietinę kariuomenę ir paraleliai imta ruošti grandiozinę protesto akciją – Baltijos kelią. (…) Vietoj veikimo sovietinėse struktūrose bandant jas lyg ir reformuoti iš vidaus, imta orientuotis į nuostatą tas struktūras griauti arba atmesti. Vietoj raginimų sovietinei valdžiai reformuotis, Sąjūdis ima orientuotis pats perimti visą atsakomybę už Lietuvą ir jos ateitį. Na, o tuometinei LKP tokiame kontekste jau galėjo šviestis daugiau ar mažiau tik neskausmingo ištirpimo Sąjūdyje perspektyva“, – sakė Č. Laurinavičius.
Istoriko žodžiais, Gotlando komunikatas nubrėžė kryptį, tačiau sykiu paliko politinio manevro laisvę Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo kelyje. „Tuo konkrečiu momentu dar anaiptol nebubo aišku, kokia linkme bei kokiomis aplinkybėmis pasisuks Lietuvos likimas. Ir šia prasme galėčiau konstatuoti dar vieną Gotlando komunikato istorinės reikšmės ypatybę. Jis neuždarė kelių įvairovei. Žinoma, su sąlyga, kad bus laikomasi to komunikato raidės: suvokimo, kad esame lietuviai ir norime savo nepriklausomos valstybės“, – reziumavo Č. Laurinavičius.
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/kelias-i-lietuvos-laisve-kaltinimai-isdavyste-kraujo-kvapas-ir-istorinis-luzis.d?id=65492812#ixzz3B0PzeMd2