Eulelija, Lithuania Vilnius

Toreiz man bija 53

Baltijos kelias

Baltijos kelyje dalyvavau su vyru ir anūku, tuomet man buvo 54 metai. Anūkui buvo ketveri. Yra likusi labai graži nuotrauka: aš jį laikau ant rankų, o už mūsų stovi tokia šeima, kuri turi vėliavą. Plazda ta vėliava, o anūkas įsitvėręs į ją toks laimingas atrodė! Prisimenu, kaip visos mašinos važiuoja viena kryptimi – Ukmergės. Sunkvežimiai važiuoja, o autoinspekcijos viršininkas Suslavičius rėkia: „Kvailiai, ar jūs nematote, į kurią pusę žmonės važiuoja! Stokit, stokit! Leiskit žmonėms pravažiuoti!” Visi traukė tolyn, kad tęsti tą eilę. Judėjome į priekį, į Talino pusę. Ir kiekvienas iš mūsų norėjome toliau nuvažiuoti! O didžiulė kamšatis, mašinos judėjo po trupučiuką, po trupučiuką. Sustojome Ukmergės plente, už dabartinio BSS centro, o jau grįžome per Riešę. Įspūdis tai buvo neapsakomas. Širdis ne plaka, o tiesiog muša. Po to lėktuvai pradėjo skristi. Kai pradėjo iš lėktuvo mėtyti gėles ant viso kelio, ant plento, kokie visi laimingi buvo… Tai net nebuvo euforija, tai buvo kažkoks tikras, tyras, švarus jausmas. Žmonių tikslas buvo vienas kitam padėti, vienas kitą pakelti, vienas kitą užleisti. Buvo nepaprastai gera nuotaika. Šitiek tūkstančių žmonių, šitiek žmonių važiavo ir jokios avarijos. Buvo techninių, smulkių avarijų, bet nė vienas žmogus nežuvo, nė vienos avarijos nebuvo! Toks didelis įspūdis, kai toks srautas mašinų ir visos važiuoja į vieną pusę. Tikrai nenusakomas jausmas. Mačiau kiekvieno žmogaus veide šypseną ir, svarbiausia, nei vieno susiraukusio, nei vieno pikto, nei vieno susierzinusio. Ir ko žmonės švytėjo, vienas Dievas žino, tačiau visiems buvo gera.