Cezaris, Lithuania Vilnius

Toreiz man bija 55

Baltijos kelias

Baltijos kelyje dalyvavau su anūku, jam tuo metu buvo ketveri metukai. Pats dabar nieko neprisimintų. Jau tuo metu mes vasarą pusę metų gyvenome Verkių soduose, kiek toliau už Vilniaus, todėl su žmona ir anūku vykome iš sodo tuometiniu mūsų “žiguliuku”. Apie Baltijos kelią šnekėjo visi. Per radiją tai jau nuo pat ryto buvo pranešinėjamos naujienos. Autoinspekcijos viršininkas Suslavičius visus kvietė, reguliavo, rėkė per radiją: “Kur jūs lendant, kur važiuojat, duokit kelią, leiskit autobusams pravažiuoti!“ Stovėjome už Avižienų, Ukmergės plente. Skrido tada ir lėktuvas, mėtė gėles. Eismas buvo toks, kad tiesiog nebuvo galima pravažiuoti, visi palengva judėjo, buvo mandagūs, užleisdavo iš vienos eilės į kitą. Tiesiog ne lietuviai. Tarybinės mašinos tai ne dabartinės. Jeigu ilgiau padirba tokiam kamštyje, o buvo tuomet šilta, tai vanduo įkaista… Buvo visko, net garai ėjo. Palaukėme, kol visi išsiskirstys ir pajudėjome namo. Žmonės stovėjo, net ne viena, o, turbūt, trim eilėm, daug kas su vėliavom buvo, su Lietuvos, aišku, ne su tarybinėm. Patys jos neturėjome, vežiausi tik foto ir kino aparatus. Tai buvo labai didelis, įspūdingas dalykas. Tokia buvo vienybė, toks buvo susitelkimas, kad Dieve, Dieve, kad dabar toks būtų… Žmonės gyveno penkiasdešimt metų tarybų santvarkoje ir staiga pasirodė galimybė kovoti už nepriklausomybę, tai visi su didžiausiu pakilimu tai darėme. Taip, kad Baltijos kelias man žadino tokį jausmą, kurio, turbūt, gyvenime nebepatirsiu.
Buvo labai, labai įspūdinga, tiesiog iki šiol aš viską atsimenu. Lyg vakar tai būtų buvę. Su didžiausiu jauduliu. Tada dar gi praktiškai galėjo visus suimti, bent dalį ar visus žmones, nes buvo tarybų valdžia, tačiau visi galvojome apie Nepriklausomybę. Visi dalyvavo, kažkaip žmonės ir nebebijojo… Matyt, jau viskas buvo tiek nusibodę, kad nebebijojo…