1989 m. rugpjūčio 23 dieną dar nebuvau gimusi. Gimiau netrukus po Baltijos kelio įvykių ir priklausau tai kartai, kuri gimė slenkstyje į Lietuvos Nepriklausomybę. Pirmą kartą apie Baltijos kelią išgirdau tuomet, kai pradėjau domėtis istorija, šeimos įvykiais, kuriuos pasakodavo močiutė. Man tuomet tebuvo kokių trylika metų. Kartu su šeima vartydavome albumus – viename iš jų visuomet praversdavom saugiai įdėtą mažytę bei suplyšusią šilkinę Lietuvos vėliavą. Tik vėliau pasiteiravus išaiškėjo, kad tai toji vėliava, kuri dalyvavo Baltijos kelyje ir visuomet nuo to laiko vartydama albumus su dideliu pasididžiavimu širdyje džiaugdavausi, kad mano šeima ne tik išsaugojo savo širdyse prisiminimus apie Baltijos kelią, bet ir tvirtai bei saugiai laiko bent dalelę materialios tos dienos akimirkos. Nuo pat vaikystės ne tik apie Baltijos kelią, bet ir Lietuvos kelią į laisvę visuomet pasakodavo ir dabar pasakoja mano močiutė Danutė Muzikevičienė. Ji visuomet sudomindavo nuoširdžiu pasakojimu bei tikėjimu Lietuvos laisve. Šį bei kitus svarbius Lietuvai įvykius ji perteikdavo vaikui suprantama kalba ir taip skiepijo bei skiepija vertybes, meilę Lietuvai. Turbūt už pasirinktą istoriko kelią ir išugdytą patriotiškumo jausmą turėčiau būti itin dėkinga savo močiutei. Kaip ir vaikystėje, taip ir dabar man Baltijos kelias išliko pats stipriausias lietuvių vienybės ir broliškumo simbolis. Baltijos kelias man – lietuvių jausmais ir stiprybe iškovotas kelias į laisvę.